Patarlės 5

₁Mano vaike, klausyk mano išminties,

palenk savo ausį mano supratimui,

₂kad brangintumei apdairumą,

ir tavo lūpos saugotų išmanymą.

₃Juk palaidūnės lūpos laša medumi,

o jos burna slidesnė už aliejų.

₄Bet iš tikrųjų ji karti kaip metėlė,

aštri kaip dviašmenis kalavijas.

₅Jos kojos žengia į mirtį,

jos žingsniai veda į Šeolą.

₆Į gyvenimo taką ji nekreipia dėmesio,

jos keliai kreivi, ir ji to nežino.

₇Tad, vaikai, klausykitės manęs

ir nenuklyskite nuo mano žodžių.

₈Laikykis kuo toliau nuo jos,

neik arti jos namų durų,

₉kad neatiduotumei savo garbės kitiems,

o savo metų – negailestingajam,

₁₀kad svetimieji nesurytų tavo turto,

o tavo triūsas neitų į svetimus namus,

₁₁kad gyvenimo gale neapverktum likimo,

kai būsi sunaikinęs savo jėgas bei kūną,

₁₂ir nesakytum: „O, kaip priešinausi pamokomas,

kaip mano širdis nekentė perspėjimų!

₁₃Nei savo auklėtojų balso klausiau,

nei lenkiau ausį savo mokytojams,

₁₄tad esu arti visiškos žūties

viešame bendrijos sambūryje“.

₁₅Gerk vandenį iš savo talpyklos,

šviežią vandenį iš savo šaltinio.

₁₆Nejau tavo šaltiniai turėtų lietis laukan,

o vandens srovės – į gatves?

₁₇Tebūna jie tau vienam,

o ne dalyboms su svetimaisiais.

₁₈Tebūna palaimintas tavo šaltinis;

džiaukis savo jaunystės žmona,

₁₉žavia gazele, grakščia stirnaite!

Jos krūtys tedžiugina tave visada,

būk nuolat apsvaigęs jos meile.

₂₀Kam gi turėtumei alpti dėl palaidūnės, mano vaike,

ir glamonėti svetimautojos krūtinę?

₂₁Juk kur eina žmonės, VIEŠPATS aiškiai mato;

jis stebi visus jų kelius.

₂₂Nedorą žmogų pasivys jo kaltės,

jis bus pagautas savo nuodėmės pinklėmis.

₂₃Jis turės mirti nesudraustas,

jis pražus per savo didelį kvailumą.